BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Bendrieji kalbos dalykai


Kalbos struktūra


 
























Kalbos mokslo šaka


Ką nagrinėja


Fonetika


Kalbos garsus

Leksikologija Kalbos žodyną (leksiką)
Gramatika

(kalbotyros šaka, tirianti kalbos gramatinę sandarą: sintaksę, morfologiją ir žodžių darybą)

Morfologija Žodžių sandarą, darybą ir kaitybą
Sintaksė Sakinius ir žodžių junginius
Stilistika Kalbos stilių ir jo priemones


 


Mažiausias kalbos vienetas fonema (gr. „balsas, garsas“),šnekoje realizuojama tam tikru garsu. Pavyzdžiui, žodyje lapė randame 4 fonemas: l, a, p ir ė. Skyrium ištartos šios fonemos nieko nereiškia (negalime atsakyti į klausimą, ką reiškia l ar p).Jeigu jas sujungsime į vieną kompleksą,turėsime reikšminį kalbos vienetą, žymintį tokį plėšrų žvėrelį.


Mažiausias reikšminis kalbos vienetas, susidedantis iš vienos fonemos ar fonemų grupės, yra morfema (gr. „forma“). Pavyzdžiui, žodis tarti turi dvi morfemas: tar- ir -ti.  o žodis pa-saul-in-is – net keturias morfemas.Morfemomis vadinamos tokios reikšminės žodžio dalys, kaip šaknis, priesaga, priešdėlis, galūnė, intarpas. Morfemos konkreti realizacija šnekoje vadinama morfa (pvz., žodžio berti šakninė morfema gali būti realizuojama ir kaip ber-, ir kaip bėr-, plg. bėr-ė; žodžio avis vienaskaitos įnagininko galūninė morfema gali būti realizuojama ir kaip -imi, ir kaip -im: avimi, avim).


Stambesnis už morfemą kalbos reikšminis vienetas yra leksema (gr. „posakis, žodis“), kurią šnekoje atitinka žodis. Leksema – tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir dažniausiai atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius. Kartais leksema suprantama ir kaip žodis su visomis savo formomis (stalas, stalo, stalai). Jeigu leksemos negalima suskaidyti į morfemas,ji būna vienamorfemė (pvz., liet. čia, angl. here, vok. hier). Tačiau dažnai leksemą sudaro dvi ir daugiau morfemų (paprastai daugiau jų turi vediniai ir sudurtiniai žodžiai, arba dūriniai).


Dar stambesnis kalbos vienetas yra sintagmema, kurią šnekoje atitinka žodžių junginys, arba sintagma (gr. „sandara“). Sintagmema – tai tam tikra žodžių junginio struktūrinė schema, egzistuojanti mūsų sąmonėje. Šnekoje realizuojama žodžių junginiu, ji atlieka nominatyvinę funkciją. Kalbinio bendravimo procese dažniausiai mes naudojamės ne atskiromis leksemomis, realizuotomis žodžiais, bet tų leksemų junginiais. Skyrium ištarti žodžiai paprastai tik išreiškia tam tikras sąvokas, santykius ir kt., bet nepasako minties (plg. eiti, universitetas, į, aš). Kad žodžiai išreikštų mintį, reikia juos pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį (Aš einu / ėjau / eidavau / eisiu). Sakinio struktūrinė schema, jo bendras modelis, egzistuojantis žmogaus sąmonėje, mūsų vadinamas logema (gr. „žodis, posakis, teiginys“).


Visi čia suminėti kalbos sistemos vienetai dabartinėje kalbotyroje priskiriami prie raiškos plano.Visi išskyrus fonemą, turi tam tikrą reikšmę: jais reiškiamas tam tikras turinys (įvairios sąvokos, mintys, santykiai ir kt.). Todėl turinio, reikšmės dalykai vadinami turinio planu ir išskiriami dar šio plano vienetai.


Iš analogijos pagal raiškos plano vienetus pagrindinis turinio vienetas vadinamas semema (plg. gr. „ženklas, požymis“). Reikšminis morfemos, žodžio ar tam tikro žodžių junginio elementas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma (pvz., žodžių duoti, duoklė semema susijusi su „davimo“ sąvoka, žodžių junginio pūsti į akį semema – su „miegojimo“ sąvoka ir pan.). Šnekoje semema realizuojama atskiromis reikšmėmis,su tam tikrų kalbos vienetų forma (pvz., duoti reikšmė – „daryti, kad kas gautų“, duodu – „darau, kad kas gautų“, duoklė – „davinys“ ir pan.).


Kalbos sandarą, arba struktūrą, sudaro tokie vienetai (su jų atitikmenimis šnekoje):


fonema – garsas,


morfema – morfa,


leksema – žodis,


sintagmema – žodžių junginys (sintagma),


logema – sakinys.


Be šių, kaip skirtingo plano (turinio plano) vienetas yra:


semema – reikšmė.


Tarp kalbos vienetų (fonemų, morfemų, leksemų, sintagmemų, logemų) gali būti dvejopi santykiai: sintagminiai ir paradigminiai. Sintagminiai – tai linijiniai santykiai tarp kalbos vienetų tekste, šnekos sraute (pvz., tarp fonemų dirbti žodyje dirbti, tarp morfemų darbininkas žodyje darbininkas, tarp leksemų darbasžmogus žodžių junginyje darbo žmogus ir pan.). Paradigminiai santykiai – tai santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos, kaip tam tikros sistemos (pvz., tarp galūnės morfemų -as, -o, -ui, -ą, -e, sudarančių visą tokių leksemų, kaip darbas, vaikas ir pan., linksniavimo grupę, paradigmą; tarp leksemų puodelis, raktelis, vaikelis, turinčių bendrą morfemą -elis, ir pan.).


Šiodvi santykių rūšys, lingvistinėje literatūroje kalbama apie sintagmatiką (sintagminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą) ir paradigmatiką (paradigminiais santykiais susijusių kalbos vienetų visumą). Kartais dar vartojami terminai sintagminis planas, paradigminis planas, kai norima pažymėti vieną iš šių tyrinėjimo aspektų.


 


Kalba ir mąstymas



Nors tarp žodžio ir sąvokos yra glaudus dialektinis ryšys, nors sąvoka įsikūnija žodyje (leksemoje), tačiau tarp jų negalima padėti lygybės ženklo. Svarbiausieji žodžio ir sąvokos skirtumai yra šie:


1. Sąvokos paprastai yra reiškiamos žodžiais, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas (pvz., nereiškia sąvokų tokie trumpi žodeliai, kaip ai! ar, bet, gi, kad, šis, tas; vieni jų reiškia jausmus, kiti – tam tikrus santykius, treti tiktai nurodo daiktus ar reiškinius ir pan.).


2. Sąvokos paprastai sudaromos apibendrinant esminius daikto ar reiškinio požymius, o žodžiai gali būti sudaryti ir neesminių požymių pagrindu (pvz., žodis serbenta „tokia uoga“ lietuvių kalboje veikiausiai sudarytas iš sirbti „sirpti, nokti“, bet „sirpimas, nokimas“ nėra koks esminis tik šiai uogai būdingas požymis: sirpsta ir visos kitos uogos).


3. Sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, yra bendražmogiškas dalykas, o žodis turi savo nacionalinę specifiką, skirtingą pavidalą atskirose kalbose (plg. „medžio“ sąvokos reiškimą įvairiose kalbose: liet. medis)


„Vidinės kalbos“ atveju, t.y. tuomet, kai žmogus tarsi šnekasi pats su savimi, netardamas garsų, taip pat yra glaudus kalbos ir mąstymo sąryšis. Tai nesunkiai galima net empiriškai suvokti: stebėdami savo „vidinę kalbą“, mes jaučiame, kad mūsų sąmonėje iškyla žodinės kalbos vaizdiniai, kurie neretai dar palydimi ir tam tikrų lūpų judesių (nemaža yra žmonių, kurie judina lūpas ne tik šnekėdami su savim, bet ir skaitydami). Be to, tą sąryšį atskleidė pastaraisiais laikais fiziologų ir psichologų atlikti eksperimentiniai tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad „vidinės kalbos“ metu žmogaus smegenys siunčia tam tikrus nervinius impulsus, signalus šnekos padargams, kurie atlieka labai nežymius (tiktai specialiais aparatais fiksuojamus) judesius, tokius kaip reiškiant mintis garsiai.


Kalbos ir mąstymo glaudžios sąsajos konstatavimas ir šių reiškinių nesutapatinimas, žinoma, dar neišsprendžia labai sudėtingos kalbos ir mąstymo santykio problemos. Jos sudėtingumą visų pirma lemia tai, kad tiek kalba, tiek mąstymas yra dvejopos prigimties. Iš vienos pusės, kalba ir mąstymas turi biologinį pradą (yra žmogaus, kaip tam tikros biologinės būtybės, smegenų produktas), o iš antros – šiedu reiškiniai yra socialinio pobūdžio (pats žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė). Be to, kalba ir mąstymas kiekvienas savaip yra susiję dar ir su objektyviąja tikrove. Todėl nustatyti dialektinę kalbos, mąstymo ir objektyviosios tikrovės tarpusavio sąsają bei sąveiką, išaiškinti tos sąsajos ir sąveikos formas – be galo komplikuotas dalykas, kurio ligi šiol nėra dar išnarpliojusi nei dabartinė kalbotyra, nei psichologija, nei logika, nei filosofija.


 


Kalbotyra ir jos uždaviniai


 


Mokslas, tyrinėjantis kalbą - kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguistique iš lot. lingua „kalba“).Senas mokslas, savo užuomazgomis siekiantis antikinius laikus. Mokslinė kalbotyra, toks kalbos tyrinėjimas, kuris remiasi moksliniais pagrindais, palyginti nesena: jos atsiradimas XIX a. pradžia.


Mokslinė kalbotyra dvejopo pobūdžio: bendroji ir atskiroji, arba dalinė. Bendrajai kalbotyrai rūpi , kas būdinga bet kuriai kalbai, bet kurios kalbos funkcionavimui ir raidai. Bendrajai kalbotyrai rūpi bendri kalbos, kaip specifinio visuomeninio reiškinio, struktūros dalykai (vad. lingvistinės universalijos), bendri jos funkcionavimo ir raidos dėsningumai. Kuo daugiau kalbų įtraukiama į tyrinėjimą ir kuo įvairesnės kalbos, tuo platesnė yra bendrosios kalbotyros bazė. Visos pasaulio kalbos egzistuojančios, tiek egzistavusios (mirusios) literatūriškai apdorotos, neapdorotos, nacionalinės, tarptautinės, plačiai paplitusios, tokios, kuriomis kalba tik keli ar keliasdešimt žmonių, – visos jos vienodai yra vertingos bendrajai kalbotyrai.


Kalba (kas sudaro kalbos esmę), kokie yra svarbiausi jos struktūros elementai ir koks ryšys tarp tų elementų, koks kalbos santykis su mąstymu, su visuomenės gyvenimu – štai  pagrindiniai klausimai bei uždaviniai, kuriuos turi spręsti bendroji kalbotyra, apibendrinusi įvairių kalbų tyrinėjimo rezultatus.


Pavyzdžiui, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plačiai imti taikyti struktūriniai ir matematiniai kalbos tyrimo metodai. Siekiama palengvinti spręsti kibernetikos, t.y. mokslinio įvairių procesų valdymo (gr. „vairininkas“), problemas: kalbinį automatų valdymą gamyboje, automatų-stenografų sukūrimą, mokslinės-techninės literatūros automatizuotą referavimą ir kt. Iškilo ir mašininio vertimo problema, t.y. įvairių, ypač specialių, tekstų vertimas iš vienos kalbos į kitą elektroninėmis mašinomis (kompiuteriais).


Kitokius uždavinius reikia spręsti dalinei kalbotyrai, tiriančiai atskiros kalbos ar tam tikros giminiškų kalbų grupės struktūrą, funkcionavimą ar raidą. Jai rūpi nustatyti kas ir kaip egzistuoja ar egzistavo kurioje nors konkrečioje kalboje ar giminiškų kalbų grupėje (lietuvių, rusų ar baltų, slavų). Dalinės kalbotyros visai nedomina klausimai, kaip: koks mažiausias balsinių ar priebalsinių fonemų kiekis gali būti kalboje, ar visose kalbose yra tikrinių daiktavardžių ir pan., bet jai svarbu išaiškinti, kiek ir kokių yra balsių ar priebalsių lietuvių, anglų, vokiečių ar kurioje kitoje kalboje, kas budinga lietuvių, anglų, vokiečių (ar baltų, slavų, germanų) tikriniams daiktavardžiams ir t.t. Knkrečios kalbos ar giminiškų kalbų grupės tyrinėjimas turi remtis ir paprastai remiasi bendrosios kalbotyros teiginiais, nes jie yra tam tikras teorinis ir metodinis pamatas atskiros kalbos problemoms spręsti.Tačiau bendrosios kalbotyros teiginiai nėra dalinės kalbotyros tikslas, o tiktai jos teorinė-metodinė atrama. Dalinė kalbotyra įvairaus pobūdžio, atsižvelgiant į tai, kokiu aspektu ir kokiu būdu tiriama kalba ar kalbų grupė.Tiriama istoriškai, t.y. jeigu žiūrima kalbos reiškinių raidos, tada turime istorinę, arba diachroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). O jeigu kalba tiriama statiškai, t.y. nepaisant kalbos reiškinių kilmės ir evoliucijos, tada turime statinę, arba sinchroninę, kalbotyrą (gr. „laikas“). Gali būti dar lyginamoji, arba komparatyvinė, kalbotyra (lot. comparativus „sulygintas“), kai lyginami giminiškų kalbų faktai ir iš to daromos išvados apie tų faktų evoliuciją; struktūrinė kalbotyra, kai tiriami kalbos sandarą sudarančių elementų sisteminiai santykiai; aprašomoji, arba deskriptyvinė, kalbotyra (lot. describere „aprašyti“), kai detaliai aprašomi bei inventorizuojami kalbos faktai, ypač kreipiant dėmesį į jų pasiskirstymą, arba distribuciją (lot. distributio „padalijimas, paskirstymas“); arealinė kalbotyra (lot. area „vieta“), kai tiriamas kalbos reiškinių paplitimas tam tikruose plotuose, arealuose; gretinamoji, arba kontrastinė, kalbotyra, kai sugretinami skirtingų (giminiškų ar negiminiškų) kalbų faktai ir išryškinamos jų skirtybės.


Su bendrąja kalbotyra susijusi taikomoji kalbotyra, rūpi praktinis kalbos panaudojimas įvairiose gyvenimo srityse (pvz., telekomunikacijoje, automatizacijoje, mašininiame vertime ir kitur). Lingvistinėje literatūroje išskiriamos mentalingvistika tirianti šnekos procesų ryšį su mąstymu, sociolingvistika, tirianti kalbos sąsają su visuomenės gyvenimu, etnolingvistika, tirianti kalbos santykį su tautos papročiais, kalbotyros rūšys.


 


Pirmoji lietuviška knyga


 


M. Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m.) pirmasis lietuviškas tekstas. 1962 m. Vilniaus universiteto rankraštyne surastas O. Matusevičiūtės, išnagrinėtas ir paskelbtas J. Lebedžio ir J. Palionio dar senesnis tekstas (žr. Lebedys J., Palionis J. Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas. 1503 metais buvo išleistas „Traktatas kunigams“ (Tractatus sacerdotalis) ir jo paskutiniame puslapyje ranka įrašytos pagrindinės maldos: „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir „Tikiu į Dievą tėvą“.XVI a. pradžios ir  jis yra dar senesnio vertimo iš lenkų kalbos nuorašas.Tačiau Martyno Mažvydo „Katekizmui“ vis tiek išlieka pirmosios lietuviškos knygos garbė. Pirmoji spausdinta knyga kiekvienos tautos istorijoje žymi ir pradeda naują etapą. Žmonės galėtų skaityti knygą, jie turėjo mokėti skaityti. Tad po gražios eiliuotos prakalbos, skirtos skaitytojams, eina elementorius – mokymas slebizuoti, t. y. tarti garsų junginius, iš kurių paskui galima sudėti žodžius.


J.Marcinkevičius būdu supoetino slebizavimo mokymosi techniką, suteikė jai  meninį ir politinį krūvį:


                                 Veiksmas Ragainėje, klebonijoje


Mažvydas (iškilmingai)


Mėginsime sudėti pirmą žodį.


Klausykitės gerai…Širdim klausykit!


Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų


Pajusite medaus ir kraujo skonį,


Išgirsit šieno ir liepynų kvapą,


Regėsit baugų debesio šešėlį


Per lauką bėgant…taigi pamėginkim.


(Skiemenuoja vienas)


„El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“


bus „va„.


Visi kartu! Dar sykį!(Choras)


1982 m. J. Pikčilingis, pacitavęs šią ištrauką iš Just. Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“, rašė: „Jau ir mokame sudėti lietuvišką žodį. Žodį, kuriame tiek prasmės, tiek emocijų: graudulio, skausmo, vilties, netikrumo, lūkesčių“ (Pikčilingis J. Žodžio interviu. Vilnius, 1982). Tiesa, nes 1989 ir 1990 metų mitingų tribūnose ir aikštėse (drauge su Laimonu Noreika) minios skandavo: Lie-tu-va!


 


Pirmoji lietuvių kalbos gramatika


1653 m. išleista Tilžės klebono Danieliaus Kleino lotyniškai. Šis lotyniškasis variantas skirtas tuometiniams kunigams ir klierikams, kuriems lietuvių kalba buvo tiesiog būtina, norint ganyti tik lietuviškai tekalbančias „aveles“.


 


Lietuvių kalba nuo Mažvydo iki Jablonskio


 


Neįmanoma išsamiai aprašyti tautos ir jos kalbos istorijos. Bet yra literatūros, kuri kiekvienam, norinčiam susipažinti su savo tautos ir kalbos vargais, gali suteikti labai išsamią informaciją. Štai ši literatūra: Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI a., Vilnius, 1967; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius, 1995; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija: I t. – Lietuvių kalbos kilmė. Vilnius, 1984, II t. – Iki pirmųjų raštų. Vilnius, 1987, III t. – Senųjų raštų kalba. Vilnius, 1988, IV t. – Lietuvių kalba XVIII-XIX a. Vilnius, 1990, V t. – Bendrinės kalbos iškilimas. Vilnius, 1992, VI t. – Lietuvių kalba naujaisiais laikais. Vilnius, 1994, VII t. – Rodyklės ir bibliografija. Vilnius, 1995.


Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istorija“ parašyta populiariu pasakojamuoju stiliumi, prieinama kiekvienam mokančiam skaityti. Tačiau ne tik eilinius žmones, lituanistus atbaido didelis tomų ir puslapių kiekis. Ir pats autorius, turbūt supratęs, kad šiame didelių gyvenimo tempų amžiuje retas kas atsidės ir skaitys savišvietos tikslais parašė darbo santrauką. Autoriaus žodžiais tariant, šis variantas pritaikytas aukštųjų mokyklų studentams lituanistams, bet tinkantis ir plačiajai visuomenei, tiems, kurie nori susipažinti su lietuvių kalbos ir tautos praeitimi“ (Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius, 1996).


Studentai nelituanistai ir yra svarbiausioji „plačiosios visuomenės“ dalis, galinti padaryti didelę įtaką visai mūsų kalbai, o ypač jos moksliniam stiliui.


Tauta ir valstybė ne visada sutampa. Ir tais laikais, lietuviai mynė takus iki Juodosios jūros, pati Lietuva buvo plėšoma į gabalus, lietuvių kalbos klestėjimui nebuvo jokio valstybinio pamato. Ji tik tautosakoje, kaimo žmonių lūpose, per „Postiles“, „Punktus sakymų“, katekizmus atėjo iki grožinės literatūros milžino K. Donelaičio, kuris ypatingu būdu iškilo jau po savo mirties, Liudvikui Rėzai paskelbus jo „Metus“ (1818).


Istorija ilgus amžius buvo ne motina, o pamotė lietuvių kalbai. Nebuvo dėstoma viename iš seniausių Europoje Vilniaus universitete, nebuvo rašomi reikalų raštai, mokslo veikalai. S. Daukanto istorijos darbai beveik ištisai parašyti grožiniu stiliumi.


Krėvos sutartis (1385) po to Liublino unija (1569) Lietuvą sujungė su Lenkija ir buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos valstybė – Žečpospolita. Įvyko trys jos padalijimai. Po trečiojo padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai, mažesnė – Prūsijos karalystei, nuo 1871 m. tapo sudėtine Vokietijos imperijos dalimi. Ilgus polonizacijos, rusifikacijos, germanizacijos laikus nutauto Lietuvos didikai, bajorai, dauguma miestelėnų, o gimtąja kalba kalbėjo tik valstiečiai baudžiauninkai, bet jie sudarė didžiąją tautos dalį. Gražiai visus savo gyvenimo įvykius (vestuves, laidotuves, darbų pradžią ir pabaigą, kalendorines šventes) minėjo. Taip ir išliko kalba liaudies dainose ir pasakose, ėjo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą…


„Beaušianti aušrelė, betekanti saulelė, ir tykiai tykiai Nemunėlis teka… O Dainava šią naktelę per naktelę miego nemiegojo ir prastovėjo kalne duobelę, ir prarymojo uosio tvorelę, ir pražiūrėjo savo akeles, belaukdama bernelio. O dabar eina į žalią daržą, veidelį prausia su rūtų rasele, veidelį šluosto lelijos lapeliu. Jau užteka saulelė, daulėlio lėlio! – aplinkui dangužį, apeina saulelė aplinkui oružį, suskaito saulelė, ar visos žvaigždutės, daulėlio lėlio, saulelė!


Saulutė tarė nusileisdama: aš jums padėsiu brolio gedėti – devynis rytus miglužėj temsiu, o šį dešimtą nei netekėsiu.


O, rods, mes tie bardai, kurių menas plinta gyvu dainuojamu žodžiu. Ne kas kiti, mes šitaip plakami, niekinami sudėjome jas, tas dainas. Sudėjome „Aš atsisakiau savo močiutei“, „Ai siuntė, siuntė“, „Kas nor vargužį vargti“, „Vienam darže žydėjo meironai…“ (Pikčilingis J. Žodžio interviu).


Didis menas susilaukia dėmesio. Lietuvių liaudies dainos žavėjo daugelį kitų šalių poetų, šviesių žmonių. XIX a. viduryje vokietis F. Neselmanas (kuris mus pavadino baltais) ragino skubėti rinkti lietuvių dainas, jo manymu, ši tauta pasmerkta žūti. Stovėjo ant bedugnės krašto, o stebuklingu būdu išliko iki XX amžiaus pabaigos.


1864 m. spaudos draudimas, užsimota ir prieš šnekamąją kalbą. 1893 m. uždrausta vartoti viešose vietose – kavinėse, gegužinėse, įvairiuose didesniuose žmonių susibūrimuose. Įstaigose ant sienų iškabos didelėmis raidėmis . Rusiškai įvardijami asmenys: dokumentuose rašoma (Vincentas Pūkelis, Juozo sūnus), lietuviški vietovardžiai keičiami rusiškais.


Keturiasdešimt metų tauta vaitojo A. Baranausko žodžiais:


Anei rašto, anei druko


Mums turėt neduoda.


Tegu, sako, bus Lietuva


Ir tamsi, ir juoda!


Tauta išliko. Beveik visa jos teritorija – stiprias tradicijas turintis sėslus kaimas, namie kalbėjęs lietuviškai, lietuviškai vaikams sekęs pasakas, dainavęs lopšines, troškęs jiems šviesesnio gyvenimo, samdęs slaptosioms mokyklėlėms daraktorius ir knygnešius turėjęs.


Svetimų kraštų šviesuomenė (visų pirma Rusijos) padėjo išsimokslinti turtingesniųjų ūkininkų vaikams. Atsirado kunigų, daktarų, suvokusių tautos tragediją, panorusių ją prikelti… Išauso „Aušra“, suskambo „Varpas“. Tauta išgirdo raginimą: „Kelkite, kelkite, kelkite…“. Iš kur išnykstančioje tautoje atsirado tiek ryžto ir sumanumo. Per trumpą laiką lietuviai virto susipratusia tauta. Ir šio virsmo priblokšti tiek rusai, tiek lenkai. Lenkams atrodė, kad Lietuvoje yra tik kitaip kalbančių lenkų, o rusai apskritai net nemanė, kad čia esama kokių nors lietuvių. Rusai ir lenkai dėl Lietuvos nesutardavo. Kilus nesantarvei, M. Muravjovas uždraudė kunigų seminarijoje dėstyti homiletikos (pamokslų sakymo metodikos) kursą lenkų kalba. Leido dėstyti tik rusiškai arba lietuviškai, tikėdamas,kad lietuviškai to niekas jau nepadarys.


Vyskupas Motiejus Valančius pavedė A. Baranauskui šį kursą dėstyti lietuviškai. O A. Baranauskas, turėjęs talentų, įsigilino į lietuvių kalbos studijas, rinko kalbos faktus, siuntinėjo pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos (1856) autoriui A. Šleicheriui, mokėsi iš jo gramatikos, klasifikavo tarmes ir pagaliau parašė savo gramatiką. Ją diktavo studentams. Pats ketinęs išleisti, bet tai padarė buvęs studentas P. Sereika 1904 m., jau po A. Baranausko mirties. Kažin, ar autorius būtų  patenkintas gramatikos variantu, kuris išliko studentų užrašuose.


Prie XX a. slenksčio Lietuva priėjo su dideliu būriu susipratusių inteligentų – aušrininkų, varpininkų, publicistų, rašytojų, poetų. J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Kriaučiūnas, P. Višinskis, rašytojai – J. Biliūnas, Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Julija Žymantienė-Žemaitė ir kt. „Varpe“ išspausdinta V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir dabar skamba virtusi Lietuvos himnu.


Be „Aušros“ ir „Varpo“, XIX ir XX a. nemaža buvo spaudos. Katalikiškas laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1890-1896), „Tėvynės sargas“ (1896-1904) ir kt. Pradėjus eiti laikraščiams, reikėjo ir savos rašybos, ir kalbos normų apskritai.


 


 Lietuvių kalba ir kitos kalbos


 


Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.


Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.


Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.


Žmonės sukūrę dirbtinių kalbų.Labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).


Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.


Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų  kalbų šeimos ir kitos kalbos.


Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso lietuvių kalba.


Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.


Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.


Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.


Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.


Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.


Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų - senąja kanceliarine slavų kalba.


Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.


Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.


 


Jonas Jablonskis - Rygiškių Jonas


(1860-1930)


 


Jonas Jablonskis – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, sugebėjęs atskirti ir iškelti tai, kas lietuvių nacionalinės bendrinės kalbos raidos procese buvo progresyvu ir gaju. Jablonskis – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Jablonskis ,,Lietuvių kalbos sąžinė“ (Vydūnas), „Jablonskis troško, kad jo pasiektas mokslas greičiau tektų visai tautai“ (J. Balčikonis).


Jonas Jablonskis kilęs iš vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją, klausė pasaulinio masto lingvisto F. Fortunatovo paskaitų.


Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka ypač sunkų caro valdžios sąlygomis lietuvių kalbos mokytojo ir kovotojo dėl jos teisių kelią. Lietuvoje mokytojauti jam nebuvo leista. Pirmoji darbo vieta arčiau Lietuvos buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai, ir jį iškėlė į Taliną, vėliau ištrėmė į Pskovą. 1903 m. Jablonskis Šiauliuose mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbinius duomenis. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje. Paskui mokytojavo Breste, Gardine, Veliže, o vėliau atsidūrė Voroneže, kur mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Nepaisydamas ligos (nebegalintį vaikščioti į pamokas atveždavo račiukais), Jablonskis labai daug dirbo: rengė ir leido lietuviškus vadovėlius, kūrė ir normino lietuviškus mokslų terminus.


Po Spalio perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete.


Jonas Jablonskis yra bendrinės lietuvių kalbos gramatikos mokslo kūrėjas, parašęs kelias lietuvių kalbos gramatikas, kuriomis buvo galutinai įtvirtintos vakarų aukštaičių fonetikos, morfologijos ir sintaksės lytys, tikslingai nustatytas bendrinės kalbos ir tarmių santykis, įdiegtos bendrinės kalbos normos. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika“, kurioje, pasak pasaulinio masto kalbininko Antuano Mejės, Jablonskio „smulkiausiai ir tiksliausiai aprašyta dabartinė lietuvių kalba“. J. Jablonskio 1911 m. „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir 1928 m. studija „Linksniai ir prielinksniai“ padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus.


Visą savo gyvenimą Jonas Jablonskis be atvangos kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Remdamasis šnekamąja liaudies kalba bei tautosaka ir geriausių meninio žodžio kūrėjų raštais, Jablonskis atkakliai mokė bendrinės lietuvių kalbos visą mūsų visuomenę, o ypač mokytojus, rašytojus ir žurnalistus. Kalbos kultūrai jis paskyrė apie pusantro šimto straipsnių, kuriuose taisė raštų kalbos klaidas, aiškino rašybos, gramatikos, leksikos, frazeologijos ir stiliaus dalykus. Nepaprastai kantriai ir pasiaukojamai dirbdamas bendrinės kalbos kultūros baruose, Jablonskis nukreipė bendrinės rašomosios lietuvių kalbos raidą teisinga linkme, sugebėjo įžvelgti ir atskleisti būdinguosius mūsų bendrinės kalbos dėsningumus bei raidos polinkius.


Iš lietuvių kalbos Jablonskis išgujo nemaža svetimų bei netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų, kaip antai: institutas dėl mokytojų (= mokytojų institutas), laikraštis eina sykį ant savaitės (= sykį per savaitę), buvau ant stoties (= buvau stotyje), knyga spausdinama prigimtoje kalboje (= spausdinama gimtąja kalba) ir daug kitų, į jas panašių. Po kelis ar net keliolika kartų taisydamas raštų leksikos klaidas, Jablonskis išvijo iš rašomosios kalbos lenkiškus ir kitokius barbarizmus, pvz.: abrozdą pakeitė paveikslu, zabovą – žaislu, žalnieriųkareiviu, zokonąįstatymu, koronębausme, macnąstipriu ir kt. Jablonskis neleido prigyti bendrinėje kalboje gazietai, tavorui ir kitoms jai nereikalingoms svetimybėms ir įteisino laikraštį, prekę bei kitus tinkamus lietuviškus žodžius. Jablonskis stengėsi įdiegti ir yra įdiegęs rašomojoje kalboje labai daug iš liaudies tarmių paimtų gražių lietuviškų žodžių ir posakių. Į bendrinę kalbą Jablonskis įvedė ne vieną retesnį tarmių žodį visai nauja reikšme. Pavyzdžiui, nuo senų laikų rytų aukštaičių buvo vartojamas viršininkas, reiškęs senyvo amžiaus piemenį, skerdžių. Jablonskis nusprendė, kad vyresniajam piemeniui vadinti pakaks žodžio skerdžius, ir viršininkui suteikė naują, platesnę, reikšmę „vadovaujantis asmuo“. O kaip Jablonskio dėka atsirado žodis mokinys, galima paskaityti Algirdo Sabaliausko knygoje „Žodžiai keliauja“ (1962 m., p. 79). Varydamas iš lietuvių kalbos svetimus žodžius, Jablonskis buvo apdairus ir atsargus: jis nebraukė tokių svetimos kilmės žodžių, kurie mūsų kalbai buvo reikalingi, nuo seno vartojami ir nebuvo jiems gerų lietuviškų pakaitų. Jablonskio aprobuoti prigijo bendrinėje kalboje slavizmai, pvz., grybas, knyga, muilas, pyragas ir kt., germanizmai, pvz., bakūžė, pinigas ir kt. Jablonskis apgynė daugybę tarptautinių. žodžių ir nekeitė jų nevykusiais naujadarais, pvz., apšviestūno vietoje paliko inteligentą, astronomijos neleido keisti dangūtyra, geografijosžemėtyra, literatūros – raštuomene, geometrijosmatomoksliu, biografijosbuitpieša ir pan. Jablonskis priimdavo tik tuos naujadarus, kurie būdavo gerai sudaryti ir būtinai reikalingi naujai atsirandantiems daiktams ar reiškiniams žymėti.


Jablonskis į mūsų kalbą yra įdiegęs daugybę geriausių naujadarų, be kurių nė vieną dieną šiandien negalime apsieiti. Be Jablonskio, dabar veikiausiai neturėtume tokių žodžių, kaip ateitis, praeitis, tautietis, valstietis, mokslininkas, bendradarbis, valdyba, teismas, vaizduotė, įtaka, įspūdis, pažanga, deguonis ir kt.


Jablonskis paleido į pasaulį originalius lietuviškus savaitės dienų pavadinimus: pirmadienis, antradienis ir t. t. Jis sukūrė daugybę gramatikos mokslo terminų: vienaskaita, daugiskaita, vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas, veiksnys, tarinys, jungtukas, jaustukas ir daug kitų, o savo gramatikomis visam laikui lietuvių kalboje įtvirtino Jono Juškos padovanotą skaitvardį, įvardį, galūnę, šaknį, skiemenį, Simano Daukanto daiktavardį, būdvardį, laipsnį, Antano Baranausko sakinį, raidę, tarmę, žodyną, Kazimiero Jauniaus veiksmažodį, prieveiksmį, priešdėlį, priesagą, linksnį, linksniuotę, priegaidę ir kt. Jablonskis padėjo Zigmui Žemaičiui kurti lietuviškus matematikos terminus. Šiandien net neįtariame, kad tokie žodžiai kaip degtukas, atvirukas, pieštukas yra Jono Jablonskio darbo, taip gerai jie padaryti, kad jų pavyzdžiu ir šiandien tebedaromi nauji lietuvių žodžiai, pvz., tušinukas ir kiti. Tačiau Jablonskis negailestingai vijo iš raštų nevykusiai nukaltus naujadarus, pvz.: ateitinė (= ateitis), įtūra (= turinys), mokslinyčia (= mokykla), rankvedys (= vadovėlis), rašėjas (= rašytojas), vaizdena (= vaizduotė) ir kitus.


Pavyzdingą bendrinę rašomąją kalbą J. Jablonskis savo verstais, redaguotais ir leistais raštais praktiškai diegė Lietuvos visuomenėje ir šitaip prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos ugdymo, jos kultūros kėlimo.


Jonas Jablonskis išugdė didelį būrį savo mokinių, bendrinės lietuvių kalbos kultūros kėlėjų, kurių pats žymiausias – prof. akad. Juozas Balčikonis (1885-1969). Šis kalbininkas pastatė paminklą Jonui Jablonskiui – surinko ir išleido penkis jo raštų tomus (1933-1936), turtino ir plėtojo Jablonskio pradėtą bendrinės rašomosios kalbos kultūros darbą.


J. Jablonskis ir J. Balčikonis sukūrė savitą bendrinės rašomosios kalbos kultūros mokyklą.


 


Kazimieras Būga


(1879-1924)


 


Kazimieras Būga – žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas. „Žodžiai Būgą užbūrė nuo pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. Būga buvo kalbininkas, dar nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas“ (A. Sabaliauskas).


K. Būga kilęs iš rytų aukštaičių Pažiegės vienkiemio, netoli Dusetų. Mokydamasis Peterburge, Būga susipažino su žymiu lietuvių kalbininku prof. Kazimieru Jauniumi, tapo jo moksliniu sekretoriumi ir ėmė užrašinėti ir studijuoti K. Jauniaus mokslą. 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti kalbotyros. Studentu būdamas, išleido pirmą stambų veikalą „Aistiški studijai“, kuriame išdėstė savo mokytojo K. Jauniaus lietuvių kalbos mokslo teorijas, parengė spaudai K. Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatiką“ (išsp. 1911 m.).


Studijuodamas universitete, K. Būga parašė nemaža vertingų mokslo darbų. Už darbą apie slavų skolinius lietuvių kalboje jam buvo įteiktas aukso medalis. Skolinių tyrinėjimas buvo labai mėgstama Būgos darbo sritis. 1912 m. studijoje „Lituanika“ Būga išaiškino, kada į lietuvių kalbą pateko seniausi slavų skoliniai kubilas, katilas, muilas, šilkas, ridikas, pipiras ir kt. 1921 m. studijoje ,,Visų senieji lietuvių santykiai su germanais“ įrodė, kad seniausi lietuvių kalbos germanizmai yra gatvė, šarvas ir kt. Būga brangino kiekvieną gyvą žodį, neniekino ir tų skolinių, kurie buvo plačiai vartojami liaudies kalboje, pvz., seklyčia, grybas, ir kuriems nėra tinkamų lietuviškų pakaitų.


1911 m. studijoje „Apie lietuvių asmens vardus“ K. Būga įrodė, kad tokie dvikamieniai asmenvardžiai, kaip Gintautas, Gedvilas, Rimgaila, Norvydas, yra seni lietuviški žodžiai, tuo padėjo pamatus lietuvių asmenvardžių mokslui, arba antroponimikai. Būga nustatė, kad tikrosios lietuvių kunigaikščių vardų formos Mindaugas, Vytautas, Vytenis, Jogaila, Švitrigaila, Treniota ir kt. kitomis kalbomis rašytuose metraščiuose buvo visaip iškraipytos (iš Vytauto padarytas Vitoldas ir t.t.).


Baigęs universitetą pirmojo laipsnio diplomu, K. Būga buvo paliktas rengtis profesūrai. Jis redagavo A. Juškos lietuvių kalbos žodyną ir jo sužavėtas nutarė visą gyvenimą paskirti didžiojo lietuvių kalbos žodyno rengimui. Vėliau Būga dirbo Permės universitete, kuris 1917 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros profesoriaus vardą. Po Spalio perversmo Rusijoje, 1920 m., Būga grįžo į Lietuvą ir parsivežė keturis pūdus smulkiai prirašytų būsimojo lietuvių kalbos žodyno lapelių, ėmė organizuoti lietuvių kalbos mokslo studijas Kauno universitete.


Profesoriaudamas Kauno universitete, K. Būga su nepaprastu pasišventimu ėmė rašyti didįjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame aiškino ne tik žodžių reikšmes ir vartojimą, bet ir jų kilmę bei istoriją, į jį dėjo ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius. Iki Būgos niekas tokio lietuvių kalbos žodyno nebuvo rengęs. Tačiau ankstyva mirtis greit nutraukė šį darbą; tebuvo išleisti tik du K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno sąsiuviniai (I – 1924 m., II – 1925 m.). Liko K. Būgos sukaupta žodyno kartoteka (apie 600 000 lapelių), iš kurios išaugo akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteka. Būgos gyvenimas ir lietuvių kalbos žodyno istorija – tai du tarp savęs neatskiriamai susipynę dalykai. Net gulėdamas mirties patale Karaliaučiaus ligoninėje, Būga nenustojo rūpinęsis pradėtu žodynu. Viename iš paskutiniųjų laiškų žmonai jis rašė: „Brangioji! Kur mano žodyno kortelės? Ir ligoje rūpėjo žodyno dėžės… „Lietuvos žodyno“ dėžės… Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui“.


Dirbdamas Lietuvoje, K. Būga parašė daug mokslo veikalų.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą